Kas yra ledo ritulys tėvams?

Kas yra ledo ritulys tėvams?

    Mūsų vaikas – brangiausia, ką turime gyvenime, taip sukūrė gamta, kad tėvai pasiryžę aukoti savo gyvenimą dėl savo vaiko. Prisimenant savo mažylio gimimą, retam tėveliui iš jaudulio nevirpa širdis. Mes stebime vaiką nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų, džiaugiamės, kai jis apsiverčia ant pilvuko, sėdasi, šliaužioja, pradeda vaikščioti, taria pirmuosius garsus bei žodžius. O štai ledo ritulys – suteikia tėvams galimybę iš naujo patirti, atgaivinti visas emocijas, kurias patyrė vos vaikui gimus. Juk vaikui reikia išmokti ir stovėti su pačiūžomis ir čiuožti ant ledo, o šis prosesas nėra lengvas, reikia įdėti daug ryžto ir pastangų, panašiai kaip ir  vaikui žengiant pirmuosius žingsnelius. Vėliau, į čiuožimo procesą reikės įtraukti darbą rankomis, darbą ritulio lazda (ritulio varymą, metimus, perdavimus), vaikui teks išmokti visa tai suderinti. Ir galiausiai, teks išmokti žaisti patį ledo ritulį, t.y. matyti aikštelę, partnerius, mokėti įvertinti žaidybinę situaciją;  visi šie 3 pagrindai yra diegiami per pirmuosius 3-4 treniravimosi metus. Tokiu būdu, vaikui pradėjus sportuoti 6-ių metų, galima teigti, jog būdamas 10-ies jis jau mokės žaisti ledo ritulį bei suprasti šį žaidimą. Ne atsitiktinai didįjį ledo ritulį  (per visą aikštelę) pagal visas nacionalinių federacijų taisykles žaidžiama nuo 10 metų, o iki 10 metų žaidžiama keturi su keturiais vienoje zonoje skersai aikštelės. Ir visa tai tėvams teks patirti kartu su savo vaiku, tik skirtingai nuo kūdikystės, šiame gyvenimo etape vaikas jau viską supranta. Tėvai, šiame vaiko gyvenimo etape, betarpiškai dalyvaus azartiškame ledo ritulio treniruočių procese, morališkai palaikydami savo vaiką, aiškindami jam sunkius momentus, o tai, sutikit, daug ką reiškia.

    

Pirmuosius stiprius išgyvenimus ledo ritulio sporte, tėvai dažniausiai patiria būdami „sirgaliais“ , kai vaikai pirmą kartą žaidžia su varžovais is kitos komandos. Kiek teko matyti, pačios azartiškiausios sirgalės – tai, be abejo mamos, ir tai natūralu, juk moterys emocingesnės ir mažiau linkusios susivaldyti, taigi nenuostabu, kad jų palaikymas pats audringiausias ir triukšmingiausias.

     Jaunajam sportininkui sulaukus 10-12 metų, neretai tėvų susidomėjimas ledo rituliu pradeda silpnėti, jie pripranta, kad vaikas nuolatos kažkur išvyksta, arba žaidžia namuose, ir jeigu  vietiniuose žaidimuose tėvai dar lankosi, tai į išvykstamąsias rungtynes važiuoja vis rečiau ir rečiau. Todėl labai svarbu šiuo momentu neprarasti ryšio su vaiku, gyvai domėtis jo reikalais, rezultatais, santykiais su treneriu bei komandos nariais.

     Ledo ritulyje – kaip gyvenime: džiaugsmą bei susižavėjimą kartais pakeičia sunkumai ir nusivylimai.   Ir kaip bet kuriame sporte, sėkmė  priklauso ne tik nuo mažųjų žaidėjų tikslo siekimo, jų trenerio kompetencijos, bet ir nuo jų tėvelių išminties, takto bei kantrumo.

     Visi tėvai neabejingi savo vaikams, todėl retai būna objektyvūs jų atžvilgiu. Vieną nuostabią akimirką jie atveda vaiką i sporto klubą ir netikėtai susiduria su tuo, kad į jų mažylį ten žiūrima kiek kitaip, nepastebint akivaizdžių jo privalumų, taip aiškiai matomų tėvams. Daug kam yra susiformavęs stereotipas, kad jeigu jų vaikas nežaidžia pirmajame penketuke, tai jau nebeverta dėti vilčių į jo sportinę karjerą. Juk niekas nekreipia dėmesio į jų atžalėlę. Toks įsitikinimas sukelia psichologinę įtampą patiems tėvams, todėl anksčiau ar vėliau treneriui išsakomi priekaištai.

     Nedera pamiršiti, jog mažieji ledo ritulininkai – visų pirma tik vaikai, kurie ateina į ledo ritulį  žaisti, ir pirmajame etape treniruotės jiems – tai pasilinksminimas, azartas, puikus būdas išlieti energiją ir smagiai praleisti laiką. Prieš mėginant spausti vaiką arba gadinti santykius su treneriu, būtina suvokti, kad vaikas nėra mechanizmas, kurį galima vieną kartą suderinti ir paleisti veikti… Nedera pamiršti, kad auga visi skirtingai, kiekvieno vaiko augimo bei brendimo tempas yra ypatingas. Vystymasis būna ankstyvas, o būna vėlyvas… Be fizinių savybių, yra aibė psichologinių aspektų, tokių, kaip pavyzdžiui, temperamentas, kuris savo ruožtu nulemia sportininko būtinas savybes – reakcijos greitumą, dėmesį, gebėjimą orientuotis žaidimo aikštelėje. Sporte nereti atvejai, kai jaunajam žaidėjui iš pradžių sekasi prasčiau nei jo bendramečiams, bet laikui bėgant jis tobulėja, pereina į geresnį lygį ir pasiekia neblogų rezultatų.

     Reikia kantrybės ir pastabumo, kad laiku pamatytumėte ir suprastumėte, kas traukia jūsų vaiką, kas jam arčiau sielos, kas jis – komandinis žaidėjas, ar sportininkas vienišius. Žinoma, vaikų charakteris grūdinasi žaidimo aikštelėje ir kartais neatpažįstamai keičiasi. Bet visgi verta įsiklausyti į specialistų patarimus, ne tik jūsų trenerio, bet ir mokyklos fizinio lavinimo mokytojo. Kartais patyrę žmonės vaiko charakteryje gali įžvelgti  tokių savybių užuomazgas, apie kurias tėvai dar ir neįtaria. Svarbu laiku suprasti, kad jeigu vaikas vienoje sporto šakoje nepasiekia gerų rezultatų, tai nereiškia, kad sportas jam „neįkandamas“. Yra kitų sporto šakų, kuriose jis galbūt net pasieks aukštumas. Teisingas pasirinkimas gali  padaryti vaiką laimingą.

     Kitas kraštutinumas – tai neegzistuojančių „gabumų“ šleifas, gaubiantis vaiką dėl tėvų ambicijų. Kiekvienam iš tėvų jų vaikas yra gražiausias, protingiausiais, geriausias ir daugeliu kitų atvejų „-ausias“. Taigi, nors ir teigiama, jog geriau už tėvus niekas nepažįsta jų vaiko, kartais apakę nuo savo meilės jie nepastebi akivaizdžių dalykų, kuriuos per realybės prizmę aiškiai pamato kiti.

     Nereikia daryti iš vaiko žvagdždės, nereikia manyti, jog jūsų mažylis jau žvaigždė vien tik todėl, kad įmuša daugiausia įvarčių komandoje, ir jokiu būdu nereikia primesti šios minties pačiam vaikui. Jeigu jis gyvens su mintimi, kad komanda be jo – niekas, tai  laikui bėgant pati komanda jį ir atstums. Vaikai paaugs, su metais jų meistriškumas susilygins, o toks vaikas, be to, kad sulauks viso kolektyvo antipatijos, rizikuoja tapti pašaipų ar keršto objektu. Vieną kartą suradę tokią „rakštį“ komandos kūne, vaikai nepraleis progos, ir į arsenalą paleis viską – nuo tarsi atsitiktinių spyrių bei kojos pakišimo iki tyčinio atsisakymo perduoti ritulį tokiam žaidėjui.

    Tokia tėvelių „žvaigždžių liga“ gali neigiamai atsiliepti jų vaiko sveikatai, sukelti neurozę arba tapti skaudžios nedarnos šeimoje priežastimi.

     Tarp ledo ritulio trenerių gyvuoja viena taikli mįslė: „Kuo šachmatai skiriasi nuo ledo ritulio? Tuo, kad šachmatuose niekas nežino taisyklių, bet visi žaidžia, o ledo ritulyje visi žino taisykles, bet niekas nežaidžia“.

     Deja, kai kurie pernelyg veiklūs tėvai negali likti nuošaly nuo treniravimo proceso. Jie mano, jog niekas geriau už juos neišmano ledo ritulio, ir vieną gražią dieną treneris jų jau nebetenkina, kadangi, jų nuomone, nieko gero jų „auksinio“ vaiko išmokyti negali. O jeigu prie viso šito, tėvai pradeda svajoti apie didelę savo atžalos ateitį NHL arba KHL, kai kurie iš jų pradeda „presingą“, versdami vaiką treniruotis papildomai. Už kiekvieną „pražangą“ (nepasisekusį perdavimą arba neįmuštą įvartį) vaikas yra baramas, bandoma grasinimais, rėkimu priversti jį kažką padaryti. O ką konkrečiai reikia daryti, net ir patys tėvai nežino. Taip užgniaužiama vaikų iniciatyva, jie tampa užguiti, nebegali pilnai atsiduoti žaidimui, laisvai jaustis žaidimo aikštelėje. Jie netenka azarto, ir toliau kaip sportininkai nebetobulėja. Vietoj to, kad gautų iš žaidimo malonumą, nuo savo tėvų berniukas gauna velnių už „neteisingus“ pagal jų „teisingą“ supratimą veiksmus. Galų gale, tėvai sulauks, kad anksčiau ar vėliau vaikas pasiųs juos kuo toliau… Tėvų nepasitenkinimas, jų nepalankūs atsiliepimai tiek apie trenerį, tiek ir apie treniruočių procesą apskritai, daro tiesioginę įtaką mažųjų sportininkų nusiteikimui, ir nejučia vaikui įdomus žaidimas gali tapti rutina,  tiesiog privaloma veikla, arba dar blogiau – sunkia kančia.

     Neabejotinai, dar sunkesnį periodą jaunieji sportininkai išgyvena būdami 14-15 metų, vadinamojo paauglystės pereinamojo laikotarpio metu. Hormonai kunkuliuoja ir šiuo metu išlaikyti jaunuolį ledo ritulio sporte arba apskritai kokiame kitame sporte būna nelengva, ir dažnai tėvų nenoras ar nemokėjimas įsigilinti į vaiko problemas, poreikius, elgesio motyvus priveda prie santykių atšalimo ar visiško abėjingumo. Visai galimas dalykas, kad būtent treneris paaugliui liks tuo suaugusiu žmogumi, kurio patarimai bei atjauta padės jam nepridaryti kvailysčių. Štai kodėl tandemas „tėvai – treneris“ turi veikti 100% visą vaiko augimo periodą, jo tapsmo žaidėju ir sportininku metu, nuo mažų dienų iki pilnametystės. Aišku, gyvenimas ne paprastas dalykas ir niekas nežino, kaip viskas susiklostys ateityje… Galbūt ir treneris daro klaidų vaikų treniravimo bei auklėjimo procese; o gali būti, kad vieną dieną labai talentingam berniukui teks surasti stipresnę komandą, tačiau žmogiškieji santykiai (su treneriu, su tėvais ar vaikais) turėtų išlikti draugiški bei šilti. Juk netgi perėjęs į kitą, stipresnę, komandą, vaikas  joje gali nepritapti, gali sunkiai adaptuotis, nesutarti su naujais žmonėmis, todėl, galimas dalykas, jog jam teks sugrįžti atgal, tai ko bus pasiekta  konfliktais ir „tiltų deginimais“?. 

     Ledo ritulys – tai komandinis žaidimas ir jame laimi kolektyvinė dvasia bei viso kolektyvo meistriškumas. Dėl šios priežasties vaikai turi draugauti tiek gyvenime, tiek ir aikštelėje. O mūsų „tandemo“ tikslas – sudaryti palankias sąlygas šios draugystės stirpinimui. Be abejo, įvairūs bendri renginiai, tokie kaip gimtatieniai, komandinės šventės, iškylos ir sveikatingumo dienos gamtoje, padeda suartinti vaikus, tėvus ir trenerius, o būtent tai ir yra sėkmingo bei harmoningo vaikų auklėjimo pagrindas.

     Rimtuose reikaluose reikia rūpintis ne tiek palankių galimybių kūrimu, kiek tuo, kad jų nepraleistume  (F. Larošfuko).

P.S.  Visi mes trokštame matyti savo jaunuosius sportininkus sėkmingus ir laimingus. Ar pakankamai darome tai sėkmei pasiekti? Ar leidžiame vaikams pasijusti laimingais?

     Niekam ne paslaptis, kad tarpusavo supratimo stoka, nepagarba trenerio darbui, o taip pat perdėtas savo vaikų globojimas tik pabloginа psichologinę vaiko būklę, trukdo jam pasiekti gerų rezultatų, arba visiškai atmuša norą sportuoti.

     Minėtos tėvų klaidos bei kiti neigiami reiškiniai – nebūtinai yra iš mūsų ledo ritulio mokyklos kasdienybės. Tai daugiausia teisinga teorija, pagrįsta mūsų kaip sportininkų bei trenerių patirtimi, taip pat mūsų kolegų iš kitų šalių patirtimi.